Reformos ir antireformos

"Baltijos miškai ir mediena", 2009 m. spalis

Dr. Kęstutis Jaskelevičius

Pagrindinė visų reformų nesėkmių priežastis - pigus politikavimas

   Geras ženklas, kad į diskusiją apie miškų ūkio valdymą įsitraukia vis daugiau įvairių sričių specialistų. Nuo irzlaus abipusio medienos naudotojų ir miškininkų svaidymosi neretai nepagrįstais kaltinimais pereinama prie argumentuotų svarstymų. Jie ir išgrynina geriausius sprendimus.

Reformų logika
   Skubotos valdymo reformos, viešai ir dorai jų neaptarus, nenumačius galimų neigiamų padari nių, pasikliovus vien kokios nors interesų grupės ar politinės partijos siūlomu modeliu, dažniausiai atneša visuomenei daugiau žalos nei naudos. Kartais įvairius pertvarkymus mėginama įgyvendinti nusižiūrėjus į kitos valstybės analogišką viešojo sektoriaus sritį, neįvertinant bendrojo valdymo konteksto, nusistovėjusių ryšių su gretimomis sritimis, pagaliau, tradicijų ir žmonių įpročių.
   Puikus pavyzdys - apskričių reforma, įgyven dinta dar 1994-1995 metais. Nuo tada valstybei ji kainavo 5-6 mlrd. litų. Tai, kad šios valstybės valdymo grandies nereikia, buvo iškart akivaiz du, nes reikėjo sugalvoti joms funkcijas, dalį jų atimti iš savivaldybių. Tačiau apskričių viršininkų administracijos buvo patogi darbovietė partiniams kadrams.
   Galima būtų paminėti ir kitų nevykusio per tvarkymo pavyzdžių. Tai daugiau nei dešimtmetį besitęsiančios reformos sveikatos apsaugos, švie timo, teisėsaugos sistemos srityse. Vargu ar geras pavyzdys galėtų būti ir pastaruoju metu veikianti Saulėlydžio komisija, kurios pagrindinė funkci ja - biurokratizmo mažinimas valstybės valdyme. Deja, dėl apsimestinio veiklumo ir subjektyvių sprendimų ji jau praminta „seilėtekio" vardu.
   Reformų tikslas - pozityvūs pokyčiai tam tikroje valdymo srityje. Tačiau neretai ilgainiui išaiškėja, kad valdymo iki reformos modelis buvo veiksmingesnis.

Reformų nesėkmių priežastys
   Galima išskirti kelias svarbiausias nesėkmingų reformų priežastis. Bene pagrindine reikėtų laikyti politinį. Tai yra ir didelė demokratinio valstybės valdymo modelio yda. Dėl valdžios kovojanti politinė partija žada ir įsipareigoja piliečiams reformuoti daugiausia priekaištų susilaukiančių viešojo gyvenimo sričių valdymą, nors kartais ir gerai tų sričių neišmanant ir neįsigilinus į bendrą ekonomikos kontekstą. Deja, politinei partijai laimėjus rinkimus, tenka vykdyti pažadus ir įsi pareigojimus.
   Reformų nesėkmių politinė priežastis pagimdo sisteminę priežastį arba, tiksliau, nesugebėjimą modeliuoti organizacijos veikimo įvykus poky čiams. Dauguma organizacijų reformuojamos vidinėmis pastangomis. Reformų organizatoriai ir vykdytojai, šiuo atveju atliekantys ekspertų vaidmenį, susiduria mažiausiai su dviem kliūtimis, kurių neįveikus sumanytas scenarijus gali visiškai subliūkšti arba patirti korekcijų.
   Pirmoji kliūtis - paviršutiniška organizacijos ryšių su kitais sistemos elementais analizė. Šį pa viršutiniškumą lemia skubotumas ir siekis žūtbūt pranešti žinią, kad „reforma pradėta" arba dar džiugesnę - „reforma įgyvendinta". Deja, skuboti iniciatorių ir ekspertų sprendimai neleidžia per tvarkyti daugybės šalutinių sąsajų ir netrukus gali paaiškėti, kad dėl reformos organizacijos veikloje atsirado neigiamų pokyčių.
   Antroji kliūtis - organizacijų funkcionavimo dėsnių nepaisymas. Bet kokia pertvarka būtinai „įjungs" organizacijos savisaugos mechanizmus. Kuo reforma radikalesnė, tuo stipresnis bus pasi priešinimas jai. Todėl neretai, ryžtingai pradėjus reformas, vėliau ieškoma kompromisų, galinčių iškreipti pirminę idėją. Tuomet visos pastangos gali pasirodyti bergždžios. Savisaugos mechanizmą lengviau įveikti, jei pasirenkamas organizacijų vadyboje plačiai žinomas ne „putotų slenksčių" reformos scenarijus, o „ramaus vandens". Deja, dažniau pasirenkamas revoliucingesnis „putotų slenksčių“ variantas.
   Dar viena reformų nesėkmių priežastis - stra teginė. Ji nulemia reformų trumpalaikiškumą. Nuolatinė visuomenės ekonominė ir socialinė kai ta bei politinio valdymo nestabilumas apsunkina ilgalaikių strateginių tikslų numatymą ir prognozes. Dažniausiai pasitenkinama pokyčiais, kurie įvyksta trumpuoju laikotarpiu. Tarkime, 2004 m. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą (ES), pasiten kinta prognozėmis apie pokyčius, kurie įvyks šalies žemės ūkyje artimiausiais metais. Beje, didžiausia vertybe buvo laikoma ES parama. O prabėgus vos penkeriems metams nuo įstojimo į ES, ryškėja vis daugiau požymių, kad įgyvendintos reformos pragaištingos daugeliui žemės ūkio sektorių.

Miškų ūkio reformos
   Šie bendresni samprotavimai apie reformas ir jų nesėkmes leidžia kritiškai pažvelgti ir į miškų ūkio reformas - jau įgyvendintas ir dar siūlomas. Šiuo požiūriu dėmesio vertas Viliaus Bruko straipsnis žurnale „Baltijos miškai ir mediena". Jame auto rius taip pat polemizuoja apie valdymo reformų miškų ūkyje motyvus ir priešinimąsi joms. Manau, kad labai svarbi jo mintis apie tai, jog esmines ir visuomenei naudingas reformas sunku vykdyti Įsigalėjusios biurokratijos ir korupcijos fone.
   Atkūrus valstybės nepriklausomybę, miškų ūkyje įgyvendintos trys gana radikalios struk tūrinės reformos. Įdomu tai, kad miškininkai, vertindami daugelio šalių miškininkystės patirtį, patys buvo jų iniciatoriai. Pirmoji reforma - ūkinio ir strateginio bei politinio miškų valdymo funkcijų atskyrimas, antroji - šalutinės veiklos padalinių atsisakymas ir perdavimas Valstybės turto fondui privatizuoti, trečioji - privačių miškų valdymo atskyrimas nuo valstybinio sektoriaus. Pirmąsias dvi reformas galima laikyti pavykusiomis, trečią ją - nesėkminga.
   Ūkinis ir strateginis bei politinis valstybinių miškų valdymas buvo atskirtas 1996 metais. Pir moji funkcija buvo sutelkta Generalinėje miškų urėdijoje, antroji - Miškų departamente, kuris pastarąjį laikotarpį „migravo" iš Žemės ūkio mi nisterijos į Aplinkos ministeriją.
Funkcijų atskyrimas bendroje ekonominių reformų suirutėje leido miškų sektoriui įveikti iš tarybinio laikotarpio paveldėtą techninį atsilikimą. Miškų urėdijos per 5-7 metus sugebėjo moder nizuoti medienos ruošos ir išvežimo techniką, įrengti arba pataisyti miško kelius, girininkijoms teikti transporto priemones ir kt. Pastebimai pa gerėjo medynų atkūrimo, priežiūros ir kitų darbų kokybė.
   Beje, Latvijos ir Estijos vyriausybės, spau džiamos Skandinavijos bendrovių, tuo metu jau spėjusių įsitvirtinti medienos rinkoje, ir nepai sydamos miškininkų prieštaravimų, ryžosi dar radikalesnėms reformoms. Šiose valstybėse buvo atliktas trejopas funkcijų atribojimas. Medienos ruoša buvo sutelkta akcinės bendrovės tipo įmo nėse, aprėpiančiose valstybinius miškus visoje šalies teritorijoje, o miškų atkūrimas, priežiūra, sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga - valstybinėse miškų tarnybose. Strateginį ir politinį miškų val dymą atlieka vyriausybės institucijos.
   Latvijos ir Estijos miškininkai neigiamai vertina tokį trejopą funkcijų atskyrimą ir yra linkę pritarti Lietuvos modeliui. Manoma, kad augant kirtimų intensyvumui, kurį skatina medienos naudotojai, miškų fondas naudojamas grobuoniškai. Antai, Latvija - viena iš nedaugelio Europos valstybių, kelerius pastaruosius metus perkertanti grynąjį medienos prieaugį. Ypač sparčiai mažėja bran džių medynų plotai, medienos vartotojams ir eksportui teikiantys pačią vertingiausią žaliavą. Beje, apvaliosios medienos iš Latvijos išvežama dvigubai daugiau negu iš Lietuvos. O šiemet Latvijos vyriausybė, spaudžiama Skandinavijos medienos bendrovių, priėmė sprendimą netgi padidinti 2009 m. kirtimų normą dar 4 mln. kub. m (per metus Latvijoje iškertama 9-1'G. mln. kub. m medienos).
   Latvijos ir Estijos miškininkai nepalankiai vertina medienos ruošos funkcijos atskyrimą nuo miško atkūrimo, priežiūros ir apsaugos. Jie mano, kad pramoninės technologijos miškų ūkyje turi tam tikrą ribą, kurios nevalia peržengti. O medie nos ruošos ir miško atkūrimo funkcijų atskyrimas stumia prie vis didesnio pramoninių technologijų naudojimo, nes tai mažina ruošos išlaidas ir didina pelną. Dėl to nukenčia miškas, o ypač tuomet, kai vykdomi neplynieji pagrindiniai kirtimai.
   Medienos ruošos ir miško atkūrimo funkcijų atskyrimas reiškia ir dar vieną nepageidaujamą dalyką - pradingsta miško šeimininkas, besirū pinantis juo kompleksiškai. Girininkija ar kita miškų tarnybos grandis perduoda (ar išnuomoja) medienos ruošos įmonei tam tikrą medynų plotą ir jai nerūpi, kaip vyks to medyno eksploatacija (ar bus išsaugotas pomiškis, nesudarkyta miško paklotė ir pan.). Medienos ruošos įmonei tie da lykai rūpi dar mažiau, nes pomiškis - tik kliūtis pramoninėms technologijoms.

Bus daugiau